Kaip kelionės atrado mane

Danulis| 07 Mar 2014| 1 comment | Kelionės

Ech, koks nepaprastas yra laisvės pojūtis – laisvės rinktis, džiaugtis ir atrasti! Kai esi laisvas rinktis bet kurią pasaulio šalį, kur vedamas vidinio balso galėtum ne tik patirti nepaprastų įspūdžių, išliekančių visam gyvenimui, bet ir sukurti kai ką nepaprasto, džiuginančio kitų žmonių akis ir jų širdis…

O prasidėjo ši nepaprasta kelionė nuo paprasto suvokimo, kai nenorėdamas prieš kitus pasipuikuoti, nuoširdžiai sau pasakiau: čia yra būtent ta vieta, kur aš noriu būti. Ir šie žodžiai buvo skirti naujam gyvenimui, kurį aš pradėjau gyventi radikaliai pakeitęs savo senuosius tradicinius darbo-namų-darbo įpročius Lietuvoje ir atsisakęs visų saugiklių. Štai tada aš tiesiog pajudėjau ten, kur vedė mano širdis. Netrukus jau galėjau mėgautis vienu iš nuostabių Portugalijos paplūdimių Praia das Maçãs, kalnų ir jaukaus portugališko kaimelio apsuptyje. Tąkart laisvės pojūtis mane pagavo sėdint ant banglentės ir kartu su savo draugais gaudant bangas.

Bet pradėsiu nuo pradžių. Kaip ir daugelis sostinės gyventojų, iki ausų buvau įklimpęs į beprotiško tempo karuselę. Dirbau daug, mylėjau savo darbą ir gyvenimu, rodos, nesiskundžiau. Bet po kelių tokio įtempto darbo metų supratau, kad jei nesustosiu, man tiesiog „nuvažiuos stogas“. Netikėtai atsiradusios sveikatos problemos ir atsliūkinusi nekviesta viešnia melancholija, privertė mane paspausti stabdžio pedalą. Tuo sunkiu metu tarsi išgirdau save iš vidaus. Tas kažkas kuždėjo man tai, ko labai norėjau, bet niekada anksčiau nedrįsau – mesti viską ir pakelti sparnus kelionėms, tol, kol akyse prašviesės.

Taigi, prasidėjus vasarai nusipirkau bilietą į Barseloną. Ir vien nuo tos minties man pradėjo šviesėti akyse, pradėjau kurti planus, žvalgyti kelionės maršrutus, mokytis kalbos, galvoti, kaip kelionėje teks pragyventi. Ir nors neturėjau supratimo, kaip išgyventi svetimoje šalyje, nežinojau, kaip užsidirbsiu pragyvenimui, nenorėjau tiesiog uždirbti ir kažkur sėsliai apsigyventi – aš norėjau keliauti.

Pajudėjau iš Lietuvos turėdamLaimejau varzybas nuvaziavau su auto iki Barcelonosas vos 1000 eurų kišenėje, be darbo, be saugiklių, tik su miglota vizija. Kartais užklupdavo nepasitikėjimas savo jėgomis, bet ačiū draugams, kurie rasdavo tinkamų žodžių nuraminti bei sustiprinti, ir galiausiai kelionė iš tiesų buvo tikrai nereali. Tačiau privažiavus Barseloną, teko išsiskirti, tolimesnis mano kelias vedė į Valensiją. Ir čia likau tik aš, mano senas automobilis, šuo ir daiktai, kurių, kaip vėliau paaiškėjo, buvo gerokai per daug.

Tačiau Valensijoje, nors gana greitai radau fotografo asistento darbą, nepatyriau to, ko tikėjausi. Po trijų mėnesių supratau, kad turiu keliauti toliau, paskui savo svajonę. Taigi, lapkričio pirmosios rytą patraukiau į Porto Portugaliją. Po ilgos 1100 km kelionės pagaliau atsidūriau Porto. Ruduo privertė pakeisti Valensijoje nešiotus šortus ir palaidinę į šiltesnius drabužius.

Porto – nuostabus miestas, su labai gilia savo dvasia. Jame daug tamsių, apleistų pastatų, senoviški tramvajai, daug menininkų. Nors ir purvinesnis, bet šis miestas man pasirodė kur kas įdomesnis nei Valensija. Tačiau ilgesniam laikui įsitvirtinti Porto man niekaip nepavyko. Tą mėnesį, kol gyvenau Porto, su savo šunimi miegodavau ant čiužinio siaurame koridoriuje. Vaizdas buvo ne koks: koridoriaus langai buvo skylėti, o ir lauke oro temperatūra siekė vos 5° C. Štai tada aš supratau, jog tai yra mano gyvenimo lūžio taškas, ir nuo čia aš turiu pradėti tvarkyti savo gyvenimą. Esu labai dėkingas draugams ir pažįstamiems, kurie man padėjo tuo nelengvu metu.

Kitas kelionės etapas tęsėsi jau Lisabonoje. Tiesa, būtent šiame kelionės etape sutikau pirmąjį likimo siųstą žmogų, kurio vienas ištartas sakinys man padėjo pirmą kartą pramerkti akis ir į viską pažiūrėti šiek tiek kitaip. Tas sakinys skambėjo maždaug taip: „kol nerimausi ir panikuosi dėl gyvenimo blogybių, jos lips tau ant galvos, erzins tave ir žlugdys, bet vos tik nustosi dėl to nerimauti, jos tiesiog išnyks“. Galiausiai viskas po truputį pradėjo gerėti.

Po ilgų paieškų, Lisabonoje galiausiai apsigyvenau svajonių name, kuris puikiai atspindį ta gyvenimą, kurį aš šiandien taip myliu! Tai buvo pagal „Erasmus“ studentų mainų programą atvykusių jaunų banglentininkų namas, pilnas entuziastingų žmonių.

Tačiau net ir matydamas jaunimo entuziazmą banglentėmis skrodžiant vandenyno bangas, aš pats ne iš karto ryžausi išbandyti šią sporto šaką. Iš pradžių užsispyręs tvirtinau, jog man per šalta (kartais oro temperatūra buvo vos 6-10° C), arba, kad manęs nedomina šitas sportas. Bet vieną dieną naujieji bičiuliai įkalbėjo mane įlįsti į šilčiausią hidro kostiumą ir su didžiausia banglente tiesiog pabandyti… Taip aš užsikabinau… juodai užsikabinau.

Surf CarcavelosTai buvo turbūt didžiausias mano gyvenimo atradimas! Ir gal ne tiek pats skrydis banglente, kiek buvimas vandenyne ir kontaktas su juo. Jei būni irzlus – vandenynas su tavimi irgi nežaidžia, gauni gurkšnį, turi kapanotis iš vandens. O jei būni geros nuotaikos ir susikaupęs, – pagauni gražių bangelių. Tai tarsi meditacija. Ne be reikalo banglentininkai sako, jog tai yra vienas egoistiškiausių sportų. Rezultatas yra tavo ir vandenyno susibendravimo lygmuo. Tai ir labai aktyvus sportas, reikalaujantis daug fizinių jėgų. Tuo užsiėmiau kasdien: bandžiau, kritau, skendau, vėl išnirdavau, plaukiau, stojausi ant banglentės, gaudžiau bangas ir vėl kritau… Galų gale supratau, kad šis sportas bus tolimesnių mano kelionių vedlys.


Su banglenčių sportu atsirado ir daug pozityvaus mastymo, pradėjau kitaip suvokti aplinką, pasidariau šiltesnis, draugiškesnis. O ir aplinka man atsidėkojo – gavau pakvietimą dirbti Photoshop‘o mokytoju vienoje foto studijoje. Taip atsirado darbo, tapo lengviau gyventi ir pagaliau pakeliauti po Portugaliją. Su naujaisiais draugais apkeliavome nemažą dalį Portugalijos pakrantės. Pamačiau gyvenimo, kokio turisto akis niekada nepamatytų.

Galiausiai po devynis mėnesius trukusios nepaprastos kelionės, patraukiau namo. Tai buvo pirmas drąsus žingsnis į nežinią, klausant tik savo vidinio balso, ir jis atsipirko su kaupu. Aš tapau laimingiausiu žmogumi! Supratau, kad žmogus, būdamas jautrus sau, gali pasiekti tai, apie ką svajoja, ir nesvarbu, ar tai būtų kelionės, kūryba ar kas nors kita. Tiesiog reikia pamąstyti, ką darydamas jaučiuosi laimingiausias, ir tada daryti tai. Tikrų pokyčių kelias beveik niekada nebus lengvas, tačiau leiskite savyje gimti troškimui, ir galiausiai surasite savo kelią!

Danas Macijauskas

Tekstą redagavo Lina Jurgaitienė

20item(s)

ccomments

  1. yessuz | 09 Mar 2014 at 6:33 pm |

    Danai, viskas ciki.

    tik absoliuciai nepatogu ir nenaturalu naudotis tomis rodyklemis kad scrolint…

    reikejo laiko kol is vis supratau kas ir kaip…

    nzn kazka reik keist 🙂

Sorry, the comment form is closed at this time.