Meksika 2: Tulum – Mexico City

Danulis| 08 Apr 2014| 0 comments | Kelionės

Nors jau apkeliavau pusę Meksikos ir po truputi ruošiuosi judėti toliau į centrinę Ameriką, tačiau norėčiau pasidalinti vis dar neišblėsusiais įspūdžiais iš kelionės Tulum – Mexico City.
Tulum
Kažkada Tulum buvo ramus žvejų miestelis su neįtikėtino grožio pustuščiais paplūdimiais, Majų piramidėmis ant Karibų jūros kranto. Pastaraisiais metais ši vieta tapo ypač mėgstama turistų. O mes (keliavau su savo drauge Juste), čia atvykome kaip tik sezono įkarštyje. Taigi, gauti gyvenamąją vietą už padorią kainą nebuvo taip lengva. Apvažiavę bent keturis hostelius pigesnėje zonoje ir neradę juose vietos, nusprendėme netaupyti ir kelias dienas apsistoti brangesnėje, bet žymiai gražesnėje vietoje – paplūdimyje. Gavome kiaurai permatomą trobelę iš vytelių, su kabančia lova už 50 USD… pernai keliaujant po Aziją už tokią kainą būčia išsinuomavęs apartamentus:) bet.. ne apie tai!

Tulumo paplūdimiai tikrai stebuklingai gražūs – ištisi smėlio ruožai, kopos, prie vandens palinkusios palmės. Čia pat vienas netoli kito vyksta paplūdimio vakarėliai, daug jaunų žmonių dienas leidžia kaitindamiesi saulėje, plaukiodami vandenyje, ar ragaudami gėrimus vietiniuose baruose. Smėlio paplūdimiai iš abiejų pusių baigiasi uolomis, ant kurių karštomis dienomis deginasi tuntai iguanų. Rodos, jos visai gražiai susigyvenusios su žmonėmis, per daug nereaguoja į vaikštančius praeivius.

Už kelių kilometrų nuo mūsų viešbučio, pakrantėje stovi seni Majų miestelio griuvėsiai. Apžiūrėjom juos tiek iš vandenyno, tiek iš vidaus. Nors aplankyti griuvėsiai ir nėra patys didžiausi šiame regione, tačiau dėl savo stovėjimo vietos ant vandenyno kranto atrodo tikrai įspudingai.

Be Majų gyvenviečių liekanų, Quintana Roo valstijoje – kurioje tuo metu keliavome – yra vienas ypatingas reiškinys – požeminiai ežerai, o patenkama į juos per taip vadinamas cenotes (smegduobes). Ežerai iš viso sudaro virš šimto kilometrų ilgio gėlo vandens sistemą. Tai yra narų rojus, kadangi čia vanduo tiek skaidrus, kiek gali apšviesti dienos šviesa, ar prožektoriai. Buvau jau primiršęs savo laisvojo nardymo įgūdžius, taigi ši vieta idealiai tiko jiems prisiminti. Koks nuostabus jausmas panerti į 5-7 metrų gyli, atsigulti ant dugno ir stebėti paviršiuje besiruošiančius narus, ar su vamzdeliu nardančius cenočių lankytojus. Taip pat čia galima panardyti su vietiniais gyventojais – vėžliais. Jie turi savo gyvenamąsias zonas, kur lankytojams įplaukti draudžiama.

Panardę po cenotes, apžiūrėję Majų griuvėsius, patraukėme į kitą Meksikos pusę. Kelionė buvo tolima – beveik 1500 km. Tačiau Meksikos autobusai ypač patogūs, taigi kelionė neprailgo, kojos ir nugara nesuskaudo.

Susidomėjau Puerto Escondido jau prieš kelis metus, mat ši vieta yra pati žymiausia banglentininkų vieta visoje Meksikoje. Kai bangos būna didelės, ši vieta vadinama vienu pavojingiausiu banglenčių paplūdimiu, dėl srovių, nedidelio gylio, vandenyno jėgos.

Apsigyvenome prie pat žvejybinio uosto. Čia paryčiais pažadindavo šurmulys, kurį sukeldavo žvejai. Mat jie auštant parvyksta iš naktinės žvejybos ir parduoda žuvį tiesiai iš valčių. Jų sugrįžimas į krantą išties įspūdingas reginys. Krante paruošiama vieta, kur valtis “švartuosis”, padedami rastai, žmonės išsiskirsto ir valties kapitonas įsibėgėjęs užšoka su visa valtim ant jam paruoštos vietos. Tada greitai subėga žuvies pirkėjai ir per penkias minutes išperka visą laimikį.

Pagrindinis banglenčių paplūdimys taip pat yra netoliese žvejų uosto, taigi visai šalia vietos kur apsistojome. Tačiau kaip tik pasitaikė dienos, kai bangų beveik visiškai nebuvo, tad išbandyti banglenčių nepavyko.

Mes jau keliavome apie dvi savaites ir pamačiau, kad mano santaupos labai sparčiai tirpsta (deja, Meksika nėra tokia pigi, kaip tikėjausi), taigi Justė sugalvojo, kad reikia pabandyti padirbėti mainais vietiniame hostelyje. Susiradome kontaktus per workaway.info ir jau sekančią dieną susitikome su hostelio savininku Rosu. Aš pasiūliau sukurti jo hosteliui nuotaikingą filmuką, jei leis mums dviems apsistoti nemokamai dešimčiai dienų. Be abejo, Rosas sutiko.

Čia susipažinome su daug linksmų keliautojų iš viso pasaulio. Gyvenimas hostelyje labai smagus, žmonių visada daug, visi kažką nori veikti, taigi ir mes nesėdėjome vietoje – veikėme. Pagaudėme bangas su banglentėmis, panardėme, paplaukiojom su delfinais, paragavome daug daug skanaus maisto ir sudalyvavome daugelyje vakarėlių.

Po dešimties dienų, teko Justę palydėti į Mexico City. Čia praleidome dar porą dienų. Pirmą kartą gyvenime išbandžiau turistinį autobusą be stogo ir tikrai džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes laiko turėjome labai nedaug, o pamatėme tikrai nemažai. O ir turo kaina buvo labai prieinama.

Bet kad ir kaip buvo gerai kartu keliauti, Justė turėjo grįžti į darbus Lietuvoje, o aš patraukiau toliau – į Mazatlan.

 


46item(s)

Jei norėtumėte padėti man toliau ieškoti nuotykiu ir dalintis nuotaukomis, Jūsų pagalba labai laukiama:

 

Sorry, the comment form is closed at this time.