Atitlan ežeras Gvatemaloje

Danulis| 04 Sep 2014| 0 comments | Fotografija, Kelionės

_DSC4338
“Jei nori pamatyti vieną gražiausių ežerų pasaulyje – važiuok į Gvatemalą prie Atitlan ežero!” – tokio patarimo ne kartą susilaukiau keliaudamas.
Tai ežeras šiaurės vakarų Gvatemaloje, susidaręs prieš 84000 metų išsiveržusio vieno didžiausių ugnikalnių krateryje. Ežeras yra giliausias Centrinėje Amerikoje siekia 340m gylį ir yra apie 1km aukštyje virš jūros lygio.

Atėjo mano laikas kirsti Gvatemalos sieną, ir trimis skirtingais autobusais nusigauti iki išgirtosios vietos. Kelionė nuo Meksikos – Gavtemalos sienos užtruko apie pusę paros. Atvažiavau į nedaug turistų lankomą miestelį Santiago Atitlan. Anksčiau sutikti keliautojautojai primygtinai siūlė apsistoti San Pedro La Laguna, arba San Marco La Laguna miestelyje. Taigi ilgai nesvarstydamas įsėdau į paskutinę valtį, plaukiančią iš Atitlan  į San Pedro ir temstant mėgavausi  rūko ir tamsos gaubiamų kalnų, supančių ežerą vaizdais.
Atvykęs į San Pedro šiek tiek sutrikau – visoje uosto pakrantėje buvo eilė paskendusių namų. Apimtas smalsumo nusprendžiau nedelsti ir užsukęs į artimiausią barą išklausinėjau – kas čia nutiko, kodėl tie namai po vandeniu. Čia ne pirmus metus gyvenantys amerikiečiai man paaiškino, kad ir jų baras jau tuoj bus uždaromas, nes vanduo kyla. Prieš kelis metus ši pakrantė buvo populiariausia vieta visam miestelyje, o dabar viskas paskendę. Pasirodo 2010 metais čia siautė audra Agata, per kurią be sustojimo dvi savaites pliaupė lietus, ko pasekmėje vanduo ežere pakilo apie penkis metrus ir užtvindė viską, kas buvo arčiau kranto. Nesmagu girdėti apie kitų žmonių nelaimes, bet pasirodo čia ne pabaiga. Tik man išgirdus šią istoriją pradėjo pliaupti lietus ir vietiniai gyventojai su ironiška šypsena ištarė “o ir vėl bliūdas pildosi”.
Pasirodo ežeras neturi pastovaus ištekėjimo taško, o saulė vandens pakankamai neišgarina, taigi vanduo kyla, kartu pasiimdamas su savimi miestus. Tačiau senai gyvenantys aplink ežerą žino, kad vandens lygis ežere kinta ir žmonės šneka, kad kas 50 metų vanduo pakyla, o po to dėl tam tikrų priežasčių nusileidžia. Prieš daug metų įvykęs stiprus žemės drebėjimas pravėrė ežero dugną ir vanduo nuseko daugiau nei dešimčia metrų. Užseniečiams pamėgus ežero apylinkes, jie mielai supirkinėjo žemes netoliese kranto ir čia statė įvairios paskirties pastatus. Plaukiant aplink ežera matyti daug prabangių vilų ir viešbučių. Tačiau liūdna net pagalvoti, kad daug kas greitu metu atsidurs po vandeniu.
Iš ežero ištekėjimas yra į upes, tačiau žemiausią jų ežeras pasieks tik tada kai vanduo pakils dar penkis metrus. Taigi visi restoranai, viešbučiai, paprasti ir prabangūs namai paskęs. Tai liūdna žinia turintiems turto aplinkui, tačiau tai tuo pačiu masina turistus aplankyti skestančius miestus. O lankytis čia idomu tikrai ne dėl to.
Ežeras yra apsuptas kalnų masyvo, tarp kurių yra du neaktyvųs ir vienas aktyvųs ugnikalniai (Fuego). Fuego riaumoja kartais stipriau, kartais silpniau, tačiau visą laiką girdimas ugnikalnio pranešimas apie savo gyvybę. Tiesa – besiveržiančią lavą pamatyti pavyksta ne visiems. Ugnikalnis kartais išspjauna ugnies kamuolius, tačiau ežere dažnai tvyro rūkas, per kurį kalnų viršūnių nematyti.
_DSC4599
Norint geriau apžvelgti apylinkes, vietos miesteliuose siūlomos įvairiausios paslaugos, kaip kajakų nuoma, turai valtimis ir kateriais, lipimai į kalnus, saulės pasitikimas, šokinėjimai nuo uolų ir kitos pramogos. San Marcos miestelis yra ypač pamėgtas hipių keliautojų, jie čia įkūrę jogos mokyklas, sveiko maisto restoranus, sveikuolių viešbučius. Aplinka tiesiog dvelkia ramuma. Viena iš siūlomų pramogų – saulės pasitikimas taip vadinamoje “indėno nosyje”, tai kalnas, kuriame šiaurės amerikiečiai “suuodė” esant auksui, tačiau didelėmis vietinių pastangomis kasinėjimai nebuvo pradėti ir kalnai nesunaikinti liko savo vietose. Čia užlipę, radome vietinius gyventojus verdančius mums kavą. Kava Atitlan apylinkėse ypač populiari, mat jos auginimas ir eksportas yra vienas iš pagrindinių vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinių. Kas gali būti nuostabiau už šviežią kavą pasitinkant saulę su nuostabiu rūke skestančiu krateriniu ežero vaizdu?
Bestovint ant kalno, vietos gyventojai papasakojo šiek tiek apie savo istoriją – kad jie buvo ne toks jau lengvas grobis užkariautojams, kad savo nepriklausomybę išsaugojo gerokai ilgiau nei kiti Majų apgyvendinti regionai. Jie nestatė daug šventyklų, bet daugiau rūpinosi savo saugumu. Taip pat aplink ežerą buvo kalbama daug skirtingų senovinių Majų kalbų, iš kurių šiuo metu yra naudojamos trys. Norėdami susišnekėti tarpusavyje, šiais laikais žmonės turi mokintis ispanų kalbos.
­Palikti Atitlan ežerą buvo nelengva. Neeilinis grožis, gera rami atmosfera, nuostabaus skonio kava ir idealus oras tiesiog kviečia čia pasilikti ilgesniam laikui. Tai neabejotinai yra priežastis dėl ko atvažiavę žmonės čia lieka mėnesiais, kai kurie metais, kai kurie visam gyvenimui.

26item(s)

Sorry, the comment form is closed at this time.