Gvatemala, Hondūras, Nikaragva

Danulis| 06 Oct 2014| 1 comment | Kelionės

_DSC4691
Susipažinęs su Meksika daug keliavau po Centrinę Ameriką. Buvau susitaręs susitikti su buvusia grupioke Kosta Rikoje, nuo Sayulitos (Meksikoje) iki Kosta Rikos turėjau nuvažiuoti per penkias savaites. Tuo metu tiesiog neturėjau laiko rašyti. Dabar, kai jau praėjo keturi mėnesiai, kai grįžau iš Centrinės Amerikos ir jau esu pasiruošęs toliau važiuoti tyrinėti pasaulio, noriu glaustai prisiminti įspūdžius iš paskutinių dviejų mėnesių po CA.

Dažniausiai pati pirmoji kelionės diena būna pati sunkiausia. Ypač jei keliauju vienas. Nauja valiuta, kainos, kalba, žmonės, aplinka. Dažnai tik įvažiavus į šalį tave apsupa žmonės siūlantis savo paslaugas: taksi, iškeisti pinigus, gatvės maistą, gėrimus, sim korteles ir t.t.) neretai jie atakuoja tave didelėmis grupėmis. Šitam aš niekada nebūnų pasiruošęs.
Gvatemaloje pasitiko būrys pinigų keitėjų ir taksistų. Greitai išsikeičiau kelis šimtus turėtų pesų, sėdau į pirmą pasitaikiusį taksi ir patraukiau autobusų stoties link. Norėjau kuo skubiau pasiekti savo pirmąjį kelionės Gvatemaloje tikslą – Atitlan ežerą. Nors Gvatemala ir Meksika kaimynės, tačiau Gvatemaloje labai stipriai jaučiasi, kad tai yra trečiojo pasaulio šalis. Automobiliai ir autobusai čia seni ir netvarkingi, žmonės irgi atrodo visai kitokie. Viskas gana skurdu, bet man šalis labai patiko.
Apie Atitlan ežerą jau rašiau prieš tai buvusiame savo blog’o įraše. Baigęs keliauti aplink ežerą, toliau patraukiau į miestą Antigua, kurio pavadinimas išvertus iš ispanų kalbos reiškia – sena. Ir iš tiesų šiame mieste buvo tik seni vieno aukšto pastatai, akmeniniai grindiniai, pilnas miestas vaikų ir suaugusių pasiruošusių už kelias monetas nuvalyti tau batus. Jausmas, kad būtum persikėles bent kokiu šimtmečiu į praeitį. Paryčiais mieste buvo girdėti šalia esančių ugnikalnių riaumojimas. Čia aš praleidau dvi naktis, tik radęs transportą išvažiavau link vieno Gvatemalos pasididžiavimų – Semuc Champey. Semuc yra krioklių suformuoti vandens laiptai, įsprausti tarp kalnų. Čia nėra didelių miestų, tačiau miesteliai, į kuriuos atveža turistus iš Gvatemalos, ar Antigua miestų, siūlo labai idomius turus į Semuc Champey, apgyvendinimą nuostabiai jaukiuose namukuose žaliuose kalnuose.
Gidas, su kuriuo tyrinėjau Semuc, parodė tokių vietų, kur pats net nebūčiau sugalvojęs lįsti: pabuvome po keliais kriokliais, pašokinėjome nuo uolų. įlindome į tamsius urvus, kur turėjome kai kurias atkarpas tiesiog praplaukti, o visas apšvietimas – tai mums įduotos žvakės. Jei kas sušlapina žvakę – lieka be šviesos. Galų gale turas baigėsi dviem dideliais šuoliais į vandenį – nuo 8 metrų aukščio supynių ir nuo 12 metrų aukščio tilto. Kandangi šuolis su supynėmis ne visiems pasisekė (buvo pagautų “blynų”), nuo tilto šokti išdrįso irgi vos keli žmonės. Apskritai mūsų pasivaikščiojimas Semuc Champey buvo nepakartojamas ir, manau, jei dar kada aplankysiu Gvatemalą, aš būtinai ten grįšiu!
Toliau žemėlapyje turėjau pasižymėjęs salą Hondūre – tai sala Utila, kuri garsėja vienais pigiausių nardymo kursų pasaulyje, skaidriu vandeniu ir visus metus čia sutinkamais bangininiais rykliais. Nuo Gvatemalos vidurio nusigauti iki šios salos užtruko beveik dvi paras. Ši šalis yra vadinama pavojingiausia visoje Centrinėje Amerikoje. Tik kirtęs sieną pamačiau, kad žmonės čia visai kitokie. Jei Gvatemaloje visi buvo mažo ūgio, panašių bruožų, besišypsantys ir draugiški, tai čia buvau pasitiktas visai kitokių žmonių. Aplankė toks jausmas, kad patekau į meksikiečių gangsterių rajoną, vaizduojamą Holivudo filmuose. Žmonės maišyto kraujo, aukšti, atrodantys ganėtinai agresyviai ir nepanašu, kad matantys daug turistų. Tačiau persikėlus į Utilą, vaizdas pasikeitė. Čia įsikūrę nemažai nakvynės namų, daug nardymo mokyklų, o ir pasitiktas buvau su šypsena čia uždarbiaujančių užsieniečių. Atmosfera šioje saloje tiesiog fantastiška!
Atvykau čia atnaujinti nardymo su oro balionais žinių, tačiau hostelyje, kuriame apsistojau, pamačiau mokyklos, kuri moko free dive (nardymo be įrangos) skelbimą ir nutariau juos aplankyti. Šis nardymo būdas yra ne tik labai smagus, nereikalauja daug įrangos, tačiau yra gera psichologinė treniruotė. Ši patirtis labai padeda esant bangose – išmoko atsipalaiduoti ir nepanikuoti nukritus nuo lentos. Kursai truko vos porą dienų, tačiau jų metu buvimo po vandeniu laiką pailginau nuo pusės iki dviejų minučių. Jau pirmą nardymo dieną be didesnių pastangų sugebėjau nunerti 12 metrų, o antrą – 22 metrus. Po kursų turėjome dar vieną laisvo nardymo dieną. Su komanda nuplaukėme panardyti prie paskendusio laivo. Tai  buvo vienas įsimintiniausių įvykių gyvenime – pernėrėme per 23 metrų gylyje esančio laivo kapitono kajutę. Kaip vėliau pastebėjome iš filmuotos medžiagos, toks mūsų pasinardymas galėjo negerai baigtis, mat kajutėje buvo pasislėpus nuodinga liūtažuvė (Lion fish). Jei ji būtų prisilietus prie kurio nors iš mūsų, būtume paralyžuoti, o tai 23m gylyje yra itin pavojinga.
Po sėkmingo panardymo ir laisvojo nardytojo sertifikato išsilaikymo patraukiau Nikaragvos link. Daug kas Nikaragvą vadina nauju “surferių” rojumi. Čia bangų daug, jos pastovios ir kartais labai įspūdingos. Tai galiu patvirtinti ir aš. Pagaliau pagavau tikrai gražių ir kokybiškų bangų. San Juan del Sur mieste labai intensyvus keliautojų gyvenimas. Apsigyvenau viename žinomiausiu hostelių, čia kasdien vykdavo vakarėliai, o sekmadieniais organizuojamas Nikaragvoje žinomiausias vakarėlis “Sunday funday”. Už 10 dolerių nusipirkus bilietą, esi nuvežamas į tris įspūdingiausius miesto viešbučių baseinus ir “tūsini” iki nukritimo 🙂
Po savaitės gerų vakarėlių ir puikių bangų patraukiau į Kosta Riką.

28item(s)

ccomments

  1. Ramunas | 06 Oct 2014 at 9:39 am |

    Puiku Danai, panasu kad idomiai gyveni…. Man patiko paskaityti.

Sorry, the comment form is closed at this time.